Moliūgo šypsnis

Mes šeimoje nešvenčiame Halloween'o, todėl kai iš sodo atsivežiau didžiulį moliūgą su mintimi iš jo ką nors sumeistrauti, tai vyras net sukritikavo, kad štai sugedę "vakarai" jau skverbiasi į mano sąmonę :D Bet kokiu atveju, buvau pasiryžusi įgyvendinti sumanymą. Ir vaisai ne dėl halloween'o. Dabar ruduo, darėme visokius darbelius iš rudeninių gėrybių ir kodėl gi nepadaryti darbelio iš moliūgų, kurių sode gausiai užderėjo. Be to, Barbora seniai prašė, kad padaryčiau iš moliūgo veiduką. Taigi, vieną vakarą su mergaitėmis ėmėmės darbo: ant moliūgo apytiksliai nusipiešėme kokio norėtume veidelio, tada prapjovėme moliūgo viršų ir visos drauge rankomis traukėme minkštimą lauk, kartu atrinkinėdamos moliūgo sėklas. Beje, mergaitėms labai patiko "knisinėtis" po moliūgo vidų. Kai moliūgą išskaptavome, tada išpjausčiau iš anksto nusipieštą veiduką ir darbas buvo baigtas. Koks čia darbas - vienas malonumas :) Pirmiausia rezultatą parodėme tėčiui, kuris akimirksniu pakeitė savo kritišką nuomonę ir tuoj pat mus apipylė gražiausiais komplimentais ;) Taip pat jis pasiūlė mūsų kūrinį parodyti Remiui (žiurkei). Remiui, žinoma patiko :) Kai Remis moliūgu atsidžiaugė, tuomet jį išnešėme į balkoną, įdėjome į žvakę ir dabar jis vakarais mus džiugina savo kvailai žavinga šypsena :)

Improvizuoti pyragėliai

Retai beužsuku į savo virtualų dienoraštį. Bet įdomu tai, kad per tuos keletą aktyvaus rašymo metų, taip įpratau fotoaparatu fiksuoti mamadieniškas akimirkas, kad sąžiningai tai darau iki šiol :) Vis sutinku mamytes, kurios apgailestauja, kad apleidau šį dienoraštį, sako "nebežinom nei kaip gyvenate, nei kaip augate", pasigenda mano minčių išsiliejimo. Tai, kad aš ir pati pasigendu :) Tad nors šiek tiek sušvelninant mano atitolimą nuo jūsų, siunčiu keletą paskutiniųjų akimirkų iš mamadienio. Tai buvo eilinė diena. Na, be veik eilinė. Barbora (dabar jai 4 m.) su beveik visais savo žaislais mirko vonioje, o po vonios nusprendėm su mergaitėmis pašeimininkauti. Pasiėmėme torto biskvitus, jogurtą, bananų, kriaušių, konservuotų persikų, obuolių ir pirmyn į kūrybą. Su sausainiams skirtomis formelėmis mergaitės išsispaudė iš biskvitų įvairias figūrėles, kurias aptepė jogurtu ir ant viršaus žaismingai pridėliojo įvairių vaisių gabalėlių. Procesas labai smagus, o ir rezultatas visai skanus ;)

Esu drąsi moteris

Esu drąsi moteris! Be ne todėl, kad:

kovoju su rūkaliais kaimynais;

eksperimentuoju virtuvėje prieš pat atvykstant svečiams;

derinu darbą su šeima;

slaugau vaikus kai pati karščiuoju;

vairuoju automobilį slidžiomis gatvėmis;

liepiu dvimetriniui jaunuoliui susirinkti jo augintinio ekskrementus;

ginčijuosi su piktu vairuotoju, kad vaikų žaidimų aikštelė nėra automobilių stovėjimo aikštelė;

įrodinėju kaimynams, kad nei vienas vaikas neužaugo nelakstęs ir nešokinėjęs;

išleidžiu vyrą į komandiruotę su žavia jauna kolege;

užsilipusi ant stalo, kėdės ir kėdutės valau dulkes nuo karnizų;

gimdau vaikus;

ir net ne todėl, kad gimdau be nuskausminamųjų.

Esu drąsi, nes nebijau pasikviesti svečius į sujauktus namus.

Esu tikrai drąsi moteris...

:)

Foto janeheller.mlblogs.com

Naminiai čipsai

Kažkada aj-receptuose radau labai fainą naminių čipsų receptuką. Vieną kartą iškepėm ir tiesiog nebegalim nebekept :) Lengvai paruošiamas, galima improvizuoti, lengva gaminti su vaikais, o jau valgyti kaip skanu!!! Idealiai tinka vaikų gimtadieniams.

Jums reikės:

lavašo arba 4 tortilijų

2 v.š. aliejaus

1 česnako skiltelės

mėgstamų prieskonių (mes naudojam picos prieskonius)

gabalėlis fermentinio sūrio

Išspaustą česnako skiltelę, aliejų ir prieskonius sumaišyti. Šiuo mišiniu aptepti lavašą arba tortilijas, ant viršaus užbarstyti smulkiai tarkuotą sūrį ir sukarpyti trikampiais. Vienu sluoksniu sudėti į kepimo skardą ir kepti 200° C įkaitintoje orkaitėje apie 7-10 min, kol gražiai apskrus. Oi, nu labai chrim chrim, t.y. skanu :))

P.S. kartais mes dar į mišinį įdedam sūrio kremo. Jį perkam IKI parduotuvėje stende, kur yra kinietiški ir meksikietiški produktai. Sūrio kremo foto įdedu apačioje.

Vaidmenų mainai

Šiuo metu mūsų šeimoje vyksta tam tikri vaidmenų mainai - aš dirbu, o vyras atostogauja, t.y. visą dieną būna su vaikais. Tai nuostabi galimybė man pabūti vyro kailyje, o vyrui – įsijausti į mamos, kuri sėdi visą dieną namuose su vaikais ir nieko neveikia, vaidmenį :) O ir vaikams puiki galimybė praleisti daugiau laiko su tėčiu.

Praėjus maždaug savaitei jau pradėjom matyti tam tikrus pokyčius. Prieš rašant toliau turiu pasakyti, kad mano vyras niekada nesišalino nuo vaikų priežiūros, puikiai (kartais geriau už mane) su dukrytėmis susitvarkydavo, net kai jos būdavo dar visai kūdikiai. Taigi, praėjus savaitei pastebėjau, kad vyras pasidarė tikras Barboros pietų miego sargas. Anksčiau jis mane vis pakritikuodavo, kad užmigdžius Barborą „perspausdavau“ visus tildydama. Bet dabar, kai jam tenka pačiam užmigdyti Barborą (3m), kai tos kelios miego valandos yra neįkainuojama galimybė skirti laiko sau, tai neduok, Dieve, kas nors pamėgintų patriukšmauti. Į Lietuvą iš Anglijos atvažiavo geriausia Liepos (6m) draugė, kurios ji labai laukė, bet kadangi tuo metu miegojo Barbora, vyras griežtai pasakė, kad tegu ta draugė ateina į svečius po Barboros pietų miego. Nepadėjo jokie įkalbinėjimai: kad mergaitės pabus kitame kambaryje ar lauke :) Kitą dieną atvažiavo kita draugė su vaiku irgi iš užsienio, tai vyras per domofoną trumpai pareiškė „Barbora miega, Rūta darbe.“ Kai vakare jam priekaištavau, kad gi žmogus atvažiavo ne iš Karoliniškių, o iš užsienio ir galėjo nors arbatai pakviest, tai jis pareiškė „Pietų miegas – šventas reikalas. Vardan ramybės aš net į tuliką neinu ir apskritai beveik nekvėpuoju, kad tik nesukelčiau jokio triukšmo“ :))

Nors mes vienas kitą gan gerai suprantame, bet pradžioje, kai grįždavau po darbo namo vyras iškart norėdavo perduoti man vaikų priežiūrą. O aš sakydavau, kad grįžus man reikia ir persirengti, ir pavalgyti, ir šiaip kokio pusvalanduko persiorientuoti nuo darbo į šeimą. Tai gera pamoka ir man, nes pati dažnai norėdavau vos įžengusiam po darbo vyrui įbrukti į rankas vaikus, o pačiai kur nors pabėgti :) O kažkurią dieną tai jis mane galutinai prajuokino. Grįžau iš darbo, vyras su mergaitėmis buvo lauke. Aš neskubėdama persirengiau, padariau šeimynai valgyti ir išėjau į kiemą. Vyras vos mane pamatęs nepasakęs nei labas, nei kaip sekėsi garsiai atsiduso su palengvėjimu, ranka nuo kaktos nusibraukė prakaitą ir beveik bėgte nubėgo namo. Suprask – jis žiauriai pavargo su vaikais :))

Dar pastebėjau, kad vyras pasidarė meilesnis, lipšnesnis, pradėjo rodyti daugiau dėmesio. Paprastai, aš būdavau kaip kramtoma guma, nuolat iš vyro prašydavau dėmesio ir pan. Šiuo metu darbe susilaukiu pakankamai dėmesio ir pripažinimo. Nors kartais tenka susidurti ir su karčia kritika, bet gan dažnai darbe susilaukiu pagyrimų, komplimentų ir kitokių paskatinimų, kurie tarsi kelia mano savivertę, motyvuoja dirbti ir save realizuoti. Darbas gan dinamiškas, tad įspūdžių man netrūksta, o taip pat yra galimybė transformavus savo kūrybinius sugebėjimus juos panaudoti darbe. Todėl grįžusi namo aš tiesiog galiu džiaugtis savo šeima, nieko iš jos nesitikėdama. Tuo tarpu, vyras visą dieną praleidžia su dukromis, kurios retai būna dėkingos, bet dažniau pilnos norų, pageidavimų, zirzenimų ir kaprizų. Laikas, kurį jis praleidžia su jomis yra neįkainuojamai brangus ir vertingas, bet niekas (beveik niekas ;) jam nedėkoja, nesako komplimentų, pagyrimų ir pan. Todėl jo tikėjimas tokia tėvyste bei mano supratimas, padėka ir pripažinimas yra pagrindiniai jį statydinantys varikliukai (na ir sakinį sudėliojau!:) Kaip gerai, kai galiu suprasti kaip jis jaučiasi. Beje, jis negali sulaukti kada eis į darbą :) Dabar abu vienareikšmiškai sutinkame, kad dirbti yra žymiai lengviau nei visą dieną būti su vaikais!

Dvi mergelės

Atostogaudami Palangoje kaskart eidami prie jūros praeidavome Mergelės Marijos statulą. Kiekvieną kartą Barbora (3,4 metai) negalėdavo ramiai pro ją praeiti, vis sustodavo, paglostydavo, apkabindavo, kažką pakalbėdavo (gal pasimelsdavo :) .

Aš jau dirbu...

Nors realiai savo tinklaraštyje rašiau daugiau nei prieš du mėnesius, bet jaučiuosi, tarsi būtų praėję metai. Per šį laiką išėjau į darbą, o Barbora - į darželį. Šie du pokyčiai, atrodo, sujaukė visą mūsų gyvenimą.....

Atšventėm Barboros trečią gimtadienį ir ant rytojaus pirmyn į darbą. Iš tiesų, turiu kaip reta supratingą viršininkę. Į darbą grįžau po 6 metų pertraukos (tiesa, tarp vaikų gimimų buvau grįžusi keliems mėnesiams), tad per tą laiką labai daug kas pasikeitė. Likus mėnesiui iki išėjimo į darbą paskambinau savo viršininkei, kad ketinu anksčiau ateiti susipažinti su pokyčiais, kad galėčiau pilnu pajėgumu kibti į darbą. Viršininkė patvirtino, kad kol manęs nebuvo viskas totaliai pasikeitė, be to perkėlė mane dirbti į kitą rajoną (prie pat namų!),... bet vis tiek liepė sėdėti namie ir būti MAMA iki paskutinės motinystės atostogų dienos :)

Barborą pradėjome pratinti prie darželio likus mėnesiui iki grįžimo į darbą. ....Labai labai sunkus periodas... :( To mėnesio nepakako. Tad rytais mano išėjimas į darbą buvo ir vis dar yra lydimas Barboros verkimo ir protestavimo :( Pirmą darbo dieną įėjau į šoką, iš kurio pradėjau išeidinėti tik po mėnesio. Didžiausi išėjimo į darbą pliusai: alga ir, kad šalia namų. O minusų... - pats faktas, kad reikia grįžti į darbą yra vienas didelis minusas :) Na, aš nenusiteikusi prieš darbą, tuo labiau, kad jis man visai patinka, bet sudėjus visas aplinkybes, ką aš gaunu ir ką prarandu dirbdama, vis tik tai yra didžiulis minusas.

Ir nuo ko gi man tas šokas? Tiesiog viskas totaliai pasikeitė. Didžiausias yra emocinis smūgis dėl Barboros nesiadaptavimo darželyje. Visą dieną mane persekioja mintis, kad mudvi esame nubaustos, kad man reikia ją atiduoti svetimiems. Labai suspaudžia širdį kai darbo metu matau mamas su mažais vaikais. Barbora labai pasikeitė. Dabar ji yra nuolatinėje susirūpinusio vaiko būsenoje, mažai šypsosi, tapo labai infantiliška, atrodo, kad jos branda grįžo kokiais dviem metais atgal (kaip 1m vaiko). Kai grįžta namo po darželio, ji kokias 2-3 val. nenulipa man nuo rankų, nepaleidžia manęs nei per žingsnį, dėl ko visiškai negaliu atlikti jokių namų ruošos darbų. Net ir kieme ji nebe tokia judri, mažiau bendraujanti su kitais, tai, ką mokėjo pernai, dabar jau nebegali padaryti. Net kiemo mamos pastebėjo, kad Barbora visą laiką liūdna, nejudri ir nebendraujanti :( Anksčiau jos buvo pilna visame kieme, visur lipdavo, su visais bendraudavo, žaisdavo, buvo linksma. Be to, pradėjo šlapintis į kelnes. Sunku ramiai priimti tokius pokyčius :( Dėl nuolatinio Barboros buvimo ant rankų negaliu pasidaryti būtiniausių namų ruošos darbų. To pasekmė - negaliu pagaminti šeimai valgyti. Pirmą savaitę valgėme parduotuvinius pusfabrikačius. Tai man kirto per mamos/žmonos vertę, kad negaliu pasirūpinti savo namiškiais.

Be "šeimyninių" iššūkių pilna "darbinių" iššūkių. Esu socialinio darbo organizatorė. Mano darbo laukas - klientai (seni arba su negalia) ir darbuotojai. Visi darbiniai veiksmai iki smulkmeniškumo paremti "dokumentais" (įstatymas, reglamentas, aprašas ir t.t.). Kadangi grįžau į naują vietą , tai reikėjo susipažinti su klientais, darbuotojais ir su stipriai pasikeitusiais "dokumentais". Pirmiausia puoliau studijuoti visus dokumentus. Bet kol manęs nebuvo gyvenimas ėjo į priekį, visa sistema įgavusi pagreitį nelaukia kol aš "įšoksiu į vėžias". Maža to, kad per dieną turiu daryti daugybę "vietinių" darbinių sprendimų, bet taip pat ir susijusių su kitomis institucijomis, kur tikrai niekam nerūpi, kad aš ką tik grįžau iš ilgų atostogų ir "nieko neraukiu". Visa laimė, kad mano kolegės (kitų rajonų organizatorės) labai noriai mane konsultuoja.

Ankstesniuose įrašuose rašiau, kad būdama motinystės atostogose susikūriau labai mielą gyvenimo būdą. Tai va, išėjus į darbą jis subyrėjo per vieną dieną. Jei nebegaliu pasidaryti būtiniausių namų ruošos darbų, tai ką bekalbėti apie "bloginimą" mamadienyje, svetainių administravimą, rankdarbius, mamų klubą ir t.t. Maža to, darbe kompiuteryje užprogramuota daugybė draudimų, dėl kurių negaliu net pasitikrinti savo pašto. Tad akimirksniu praradau virtualų ryšį su daugeliu žmonių. Buvau pradėjusi lankyti šokio terapiją, bet teko mesti ir ją, ir mamų klubą, ir visus išėjimus iš namų... Tikiu, kad netrukus pavyks viską subalansuoti - naujus pokyčius ir senus pomėgius. Gal jūs skaitote šį įrašą su šypsena, gal ir aš po kurio laiko taip jį skaitysiu. Bet šiandien mano išgyvenimai būtent tokie ir man tai yra realūs iššūkiai, kuriuos bandau įveikti. Nuo grįžimo dirbu "jau" antrą mėnesį, tad šokas mažėja ir šviesa tunelio gale šviečia. Taigi, manau viskas bus gerai ;)